Vasario 1 d. Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis švenčia 80-ąjį gimtadienį. Jubiliejaus proga Irena Vaišvilaitė, dabartinė Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto, „Bernardinai.lt“ skaitytojams primena kardinolo titulo vertę nacionalinei Bažnyčiai, aptaria kard. Bačkio svarbą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.
Vilniaus arkivyskupą A. J. Bačkį 2001-aisiais Jonas Paulius II paskyrė kardinolu, nepraėjus nė metams nuo kard. Vincento Sladkevičiaus mirties. Lietuva moderniaisiais laikais yra turėjusi tik du tokio rango hierarchus. Ką reiškia nacionalinei katalikų bendruomenei, kad vienas jos vyskupų yra įtraukiamas į kardinolų kolegiją?
Kardinolas pirmiausia yra popiežiaus pasirinktas bendradarbis, kurio asmenines savybes ir patirtį Šventasis Tėvas laiko svarbiomis visuotinei Bažnyčiai ir, kas irgi svarbu, savo įpėdiniui išrinkti.
Katalikų Bažnyčioje iki dabartinio pontifkato buvo nusistovėjęs paprotys, kad valdyti svarbias arkivyskupijas popiežiai skirdavo asmenis, kurie per neilgą laiką po paskyrimo gaudavo kardinolo kepurę. Tiesa, kardinolu iki santykinai neseno laiko galėjo tapti net kunigystės šventimų neturintis asmuo, tad dalis kardinolų būdavo ir yra asmenys, neužimantys aukštų pareigų Bažnyčioje, bet kuriuos juos skiriantis popiežius itin vertina.
Lietuvoje iki 20 a. arkivyskupijų iš viso nebuvo, Lietuva priklausė Gniezno bažnytinei provincijai, tad jokios kardinoliškos tradicijos su Lietuva susieti negalime. Abu savo kardinolus vieną po kito Lietuva gavo dėl Jono Pauliaus II pasirinkimų. Ir manyčiau, kad abu jie tapo kardinolais dėl savo asmeninių savybių, o ne dėl posto, kurį užėmė.
Kai kurios šalys turi ne vieną , o kai kurios - ir net ne vieną dešimtį kardinolų, tad jie į kardinolų kolegiją pirmiausia atsineša savo vyskupijų arba savo pareigų (jei dirba Romos kurijoje) patirtį. O tokių mažų šalių kaip Lietuva kardinolai, be abejonės, į kardinolų kolegiją atsineša ir savo tautos patirtį.
Šiuo metu kardinolams popiežiai patiki pareigas įvairiose kongregacijose, be to, jie dalyvauja kardinolų koncistorijose, popiežiai gali jiems pavesti kitų užduočių. Kadangi kardinolai kilo iš Romos klebonų, tai ir dabar kiekvienas jų Romoje turi savo bažnyčią, kurioje lankosi, aukoja Mišias, taigi ir turi ryšį su tą bažnyčią lankančia bendruomene, kurios nariams jis gal vienintelis pažįstamas savo krašto atstovas.
Dalyvavote arba iš arti stebėjote kuriantis ar atsikuriant ne vienai bažnytinei institucijai Lietuvoje. Kokius svarbius arkivyskupo A. Bačkio žingsnius norėtumėt išryškinti šiandien? Kurie iš jų, Jūsų manymu, turėjo reikšmingų ilgalaikių pasekmių?
Nors teoriškai kardinolas Bačkis nėra pirmas Vilniaus arkivyskupas, visgi arkivyskupija, tokia, kokią popiežius jam patikėjo valdyti, buvo ką tik sukurta, ir jis buvo pirmasis to naujo bažnytinio vieneto ordinaras. Kardinolas į tas pareigas atsinešė Romos ir Visuotinės Bažnyčios, kurią jis pažino savo diplomatinės tarnystės dėka, patirtį. Atsinešė jis ir sielovados patirtį, sukauptą jau povatikaninėje Bažnyčioje.
Aš pabrėžčiau labai kuklų, labai santūrų kardinolo darbo stilių. Pagalvokime – viskas, kas šiuo metu yra ir veikia Vilniaus arkivyskupijoje, mums atrodo savaime suprantama, bet labai daug kas iš to atsirado kardinolo pastangomis be jokių fanfarų.
Pradėčiau nuo dviejų Vilniaus arkivyskupiją pranokstančių dalykų – Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje, įtvirtinusio Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, kurioje įgyvendinama religijos laisvė, ir dvišalių tarptautinių Lietuvos ir Šventojo Sosto sutarčių, sukūrusių Lietuvos valstybės ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje santykių statinį.
Abiejuose šituose Lietuvai didžiulės ir istorinės reikšmės dalykuose kardinolo Bačkio vaidmuo yra esminis.
Po to būtina paminėti katechizaciją ir jaunimo sielovadą, karitatyvinę veiklą, apimančią labiausiai socialiai marginalizuotus asmenis, ypač vaikus, Lietuvai naujų vienuolijų, atnaujinusių ir išplėtusių sielovados sritis, atėjimą, rūpestį naujos kunigų kartos rengimu, kurio sudėtinė dalis – kunigų seminarijos Vilniuje atkūrimas. Ir nereikėtų pamiršti Bažnytinio paveldo muziejaus, be kurio dabar Vilnių sunku įsivaizduoti. O tą muziejų sunku įsivaizduoti be Bažnyčiai priklausiusio turto susigrąžinimo ir to turto vertės deramo pristatymo. Visos minėtos iniciatyvos turėjo svarbų ryšių su kitų šalių Bažnyčiomis ir jų dalyvavimo įvairiuose projektuose aspektą.
Pasiųsdamas į Vilnių savo labai mėgtą gabų jauną diplomatą šventasis Jonas Paulius II padarė didžiulę dovaną Vilniui ir Lietuvai. Bet negalime pamiršti, jog ir tas jaunas, gabus ir perspektyvus diplomatas, visą savo ligtolinį gyvenimą nugyvenęs ne Lietuvoje, jai padovanojo savo likusį gyvenimą. Gyvenimą, kuris buvo ir tebėra labai vaisingas.
Susirašinėjo S. Žiugždaitė
„The Lay Centre News“ nuotr.
