Chiara D’Urbano yra psichologė-psichoterapeutė, baigusi studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete, vėliau specializavosi klinikinės psichologijos ir psichoanalizės srityse. Dabartinė darbo sritis – kunigų ir pašvęstųjų asmenų ugdymas bei palydėjimas, poros santykių problemos. Dėsto pašaukimo procesų psichologiją Popiežiškajame universitete Regina Apostolorum, bendradarbiauja su Aukštuoju moters studijų institutu.
Pamenu ypatingą paskutinių gimnazijos laikų dieną: vienoje iš mokyklinių stovyklų, kurios metu mums norėta pristatyti įvairių pašaukimų, nuvežė mus į klauzūrinį vienuolyną. Mums, paaugliams, tai buvo fantastiška patirtis: nors abitai, grotos ir tamsus prieangis darė kiek slogų įspūdį, pats susitikimas su tokiomis išskirtinėmis jaunomis merginomis tą popietę pavertė neužmirštama. Būrys džiugių ir svetingų veidų, – visos jos buvo jaunesnės nei 30-ties, atvykusios iš įvairiausių Italijos regionų, itin stipriai kontrastavo su atšiauria aplinka, kurioje mus priėmė.
Būdama 17–18 metų nesugebėjau užduoti tinkamų klausimų, leidžiančių prisiliesti prie jų gyvenimo pasirinkimo šaknų, gyvenimo, kuris yra radikalus ir iš pažiūros atsietas nuo jas supančios tikrovės; beveik garantuotai laikėmės tipiško banalaus smalsumo scenarijaus: „O tu gali daryti tą..., gali daryti aną?..“
Faktas tas, kad dėl įvairių priežasčių tada man pabudo smalsumas, susižavėjau ne tik tokiomis nepaprastomis dieviškomis ir žmogiškomis asmenybėmis, uždarytomis neretai didinguose namuose, su puikiai prižiūrimomis pavydėtino žalumo pievelėmis ir kurių gyvenimo ritmą diktuoja varpo dūžiai bei rafinuotos maldos. Mane pradėjo dominti visos bendro gyvenimo formos. Bendras gyvenimas, kuris apima įvairialypę žmogiškąją tikrovę, besidalijant kasdienybe, nesuskaičiuojamais sunkumais, – su kuriais susiduria visi bendrai gyvenantys žmonės, – kuriam postūmį davė vienas ir tas pats tikėjimo projektas – „charizma“.
Nuo tada skaičiai gerokai sumažėjo: sutikti 15–20 jaunuolių vienoje vietoje, einančių panašaus pobūdžio keliu, šiandien būtų išskirtinis dalykas bent jau Italijoje. Užmetus akį į oficialią statistiką, kurią pateikia 2016 metų popiežiškasis metų žinynas (Annuario Pontificio 2016), pristatantis įvairių duomenų apie Katalikų Bažnyčią pasaulyje, radau labai įdomių dalykų, puikiai iliustruojančių mūsų laikmečio įtrūkį.
Bendras žvilgsnis: per pastaruosius devynerius metus pakrikštytų katalikų skaičius pasaulyje išaugo (14,1%) labiau nei to paties laikotarpio pasaulio gyventojų skaičius (10,8%). Katalikų skaičius ūgtelėjo iki 17,8% 2014-aisiais, nuo 17,3% 2005-aisiais. Tai reiškia, kad 2014-aisiais priskaičiuojama apie 1.272 milijonus katalikų, lyginant su 1.115 milijonais 2005-aisiais. Europa yra absoliučiai mažiausiai dinamiška erdvė, ko nepasakysi apie du kitus kylančius žemynus – Aziją ir Afriką. Ir tai, ko gero, niekam ne naujiena.
Mėginant atidžiau pažvelgti, kaip sekasi „specialiems“ pašaukimams, tai yra tiems, kurie neatsiejami nuo radikalaus, aktyvaus ir aiškiai išreikšto įsipareigojimo Bažnyčioje, ima ryškėti šio tūkstantmečio, vertinant taip pat ir iš geografinio požiūrio taško, kontūrai.
Pasauliniu mastu auga (tačiau ne Šiaurės Amerikoje ir Europoje, kur mažėja) dvasininkų skaičius, tai yra, diecezinių kunigų ir vienuolių – nuo 406.411 2005-aisiais iki 415.792 2014-aisiais, paskui skaičius daugmaž stabilizuojasi. Tačiau dera patikslinti, kad diecezinių kunigų skaičius auga labiau nei kunigų vienuolių, kurių pasauliniu mastu mažėja.
Kiti svarbūs duomenys: mažiau kunigų atsisako pasirinkto kelio. Gerai, norėtųsi sakyti, kad povatikaninis dėmesys ugdymui, padedant išsigryninti pašaukimą ir nuolat palydėti, pradeda nešti savo vaisių. Tačiau daugėja mirčių dėl senyvo amžiaus, ypač Europoje, kur gimstamumo rodiklis yra žemas, o senėjimo – labai aukštas.
Dar kitas labai reikšmingas faktas: mažėja pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų trijuose kontinentuose – Amerikoje, Europoje ir Okeanijoje; tuo tarpu, Azijoje ir Afrikoje augimas reikšmingai laikosi – 20% pirmajame ir 11% antrajame žemyne.
Kitaip sakant ir apibendrinant, diecezinių kunigų pašaukimai dar turi paklausą; atrodo, jog mažiau jos turi, bent jau Šiaurės Amerikoje ir Europoje, pašvęstasis gyvenimas.
Pastebima, kad Europa aiškiai liaujasi buvusi atskaitos taškas, kalbant apie demografinį ir pašaukimų indėlį siaurąja prasme. Vis dėlto, kaip tik čia ir tuose regionuose, kur mažiausiai pasirenkamas pašvęstasis gyvenimas, nuolat auga diakonų skaičius, tai yra, susituokusių žmonių, kurie padeda kunigams sielovados darbe konkrečioje teritorijoje. To „negalima traktuoti vien kaip laikinus bei žemiškus motyvus, panašu, kad tokia situacija išreiškia naujus ir kitokius pasirinkimus, galvojant apie tikėjimo skleidimo veiklą“. Azijoje ir Afrikoje šis pašaukimas dar mažai žinomas ir gal mažiau „reikalingas“.
Dar keletas pastabų: peršasi išvada, kad kai kurie gyvenimo stiliai vis dar užkalbina šiuolaikinį žmogų, kiti – tai daro daug mažiau. Ar nebus taip, kad „kolektyviškesni“ pašaukimai, tai yra tokie, kai reikia bendrai gyventi su kitais, nėra gausūs tose šalyse, kur klesti materialinė gerovė ir kur, kaip rodo greita statistikos peržvalga, labiau patrauklūs atrodo individualesnio gyvenimo stiliai.
Be to, nepaisant to, ką sako oficiali statistika, mano galva, kai kurios pasaulietinio pasišventimo formos, kurioms neprivalomas bendruomeninis gyvenimas ir „šiuolaikiškesnis“ – vis dar pašvęstojo – bendro gyvenimo būdas, šiandien diversifikuojasi.
Greta asmeninio pašaukimo, kuris yra pirmasis ir svarbiausias kriterijus, šią situaciją iš esmės lemia, mano galva, bendro pobūdžio sunkumas gyventi kartu. Prie to, žinoma, prisideda ir socialiniai tinklai, kurie leidžia greitai ir nesunkiai užmegzti bei palaikyti kontaktus labiau nei bendravimą ar santykius. Taip pat – moderni ir galbūt pateisinama nepakanta pernelyg griežtoms struktūroms, taip pat ir teisėtas poreikis atnaujinti bendrą gyvenimą, kuris, matyt, turėtų atrasti aktualesnių ir labiau įtikinančių formų, nei buvusias praeityje, kurios, tiesą sakant, labai tobulos nebuvo.
Pabaigai: bendras gyvenimas (pašvęstasis ir ne) yra „prieš srovę einantis“ pasirinkimas, tačiau jis dar turi ateitį, – mano galva, kaip tik šiandien tai yra pranašiškas pasirinkimas.
Pagal „Cittanuova.it“ publikaciją parengė S. Žiugždaitė
CHIARA D’URBANO
