Iš Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos yra kilę du vyskupai – J. E. išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis OFM (dabar jau vyskupas emeritas) ir J. E. Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM. Džiaugdamiesi savo broliais vyskupais, pateikiame jų biografijas.
Išeivijos lietuvių vyskupas br. Paulius Baltakis OFM
Paulius Baltakis gimė 1925 m. Anykščių raj. Mokėsi Kretingos ir Anykščių gimnazijose. 1944 m. Šeduvoje vokiečių buvo suimtas ir išvežtas darbams į Suomiją ir Norvegiją. 1945–1952 m. Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją, 1952 m. tapo kunigu ir vienuoliu pranciškonu.
Persikėlęs gyventi į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero kustodiją, 1953–1963 m. buvo lietuvių Prisikėlimo parapijos vikaras ir vienuolyno Toronte vyresnysis, 1969–1979 m. – Šv. Kazimiero vienuolyno Niujorke (Bruklinas) vyresnysis.
Organizavo vienuolyno spaustuvės, lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ statybas, dėstė lituanistinėje mokykloje. 1964–1967 m. ir 1970–1979 m. lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijos patarėjas, 1979–1984 m. – provincijolas. JAV ir Kanados lietuvių parapijų administratorius.
Nuo 1984 m., kai Portlando katedroje jis buvo įšventintas vyskupu, P. A. Baltakis beveik 20 metų, iki 2003-ųjų, vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas. Jis rūpinosi 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, ypač su broliais pranciškonais, išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje. 1988 m. įkūrė Lietuvių sielovados tarybą, biuletenį „Vyskupo informacija“. Nuo 1986 m. – Lietuvos katalikų religinės šalpos ir Lietuvių informacinio centro pirmininkas, 1991 m. – Pasaulio lietuvių katalikų sąjungos dvasios vadas.
Dėl garbaus amžiaus pasitraukęs iš aktyvios veiklos, 2003–2009 m. P. A. Baltakis gyveno Niujorke ir vadovavo labdaros organizacijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“, kuri teikė paramą Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, katalikiškai spaudai. Pastaruosius metus vyskupas emeritas P. A. Baltakis reziduoja šv. Antano pranciškonų vienuolyne Kenebunkporte (Meino valstija, JAV), kur leidžia senatvę.
Straipsnis apie J. E. vyskupą Paulių Baltakį OFM, publikuotas interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ jo vyskupystės 30 metų sukakties proga
PRELATAS E. PUTRIMAS: „VYSKUPAS P. BALTAKIS SUJUNGĖ IŠEIVIJĄ, VIENIJO SU LIETUVOS BAŽNYČIA“
Vyskupo Pauliaus Baltakio gyvenimo istorija – vingiuota, kaip ir daugelio karo kartos žmonių. Gausioje 11 vaikų šeimoje gimęs Paulius, iš Anykščių krašto išvyko studijuoti į Kauno kunigų seminariją, bet netrukus nacių buvo suimtas iš išvežtas priverstiniams darbams. Laimingai sulaukęs karo pabaigos ir užbaigęs studijas Belgijoje, kunigystės šventimus priėmė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vaisingai dirbo kartu su Šiaurės Amerikos pranciškonų brolija, vėliau penkiolika metų praleido Kanadoje, Toronto Prisikėlimo parapijoje.
Į Kanadą pranciškonas atvyko kaip tik tuo metu, kai kūrėsi parapija ir buvo statoma bažnyčia. Dauguma parapijiečių patys buvo karo pabėgėliai, atvykę į šalį su vienu lagaminu, ieškodami darbo, – „tačiau rado motyvacijos ir laiko ne tik paaukoti lėšų, bet patys dirbo, statė bažnyčią“, – pabrėžė prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai. „Mums tai – didelis pavyzdys. Kai skundžiamės dėl sunkmečio, prisiminkime pirmųjų emigrantų pavyzdį, kurie nepaisant visko sugebėjo statyti bažnyčias, kurti parapijas“, – sakė kunigas.
Tėvas Paulius skyrė daug laiko ir energijos padėdamas suorganizuoti krepšinio komandą „Aušra“, subūrė jaunimą. „Aušros“ komanda iki šiol treniruojasi kartą per savaitę, žaidžia su vietinėmis komandomis bei Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) turnyruose. „Pats užaugau pranciškonų stovykloje „Kretinga“, kurios iniciatorius buvo tėvas Paulius, o dabar jau 32 metus esu ten kapelionas, – pasakoja pašnekovas. – Tėvas Paulius su grupe parapijiečių ieškojo tinkamos vietos ir pavyko įrengti ją laukinėje vietoje, šimtmečiais nekirstame miške“.
1984 m. birželio 13 dieną šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tėvą Paulių Baltakį išeivijos lietuvių vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, paskirtas tokioms pareigomis. Prieš jį Vokietijoje tarnavo vyskupas Antanas Deksnys, o Amerikoje Ex officio dirbo vyskupas Vincentas Brizgys, tačiau nei vienas neturėjo tokio statuso.
JAV vyskupų konferencija priėmė vyskupą Paulių visateisiu nariu. Prelato Putrimo vertinimu, tai buvo didelis laimėjimas, kuriuo Amerika pripažino Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą ir pogrindyje veikusią Katalikų Bažnyčią bei jos siekius. „Tėvas Baltakis buvo Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje. Per jo paskyrimą ir asmenybę Kronika plito pasaulyje, o būdamas Lietuvių Katalikų religinės šalpos pirmininku, padėjo finansiškai paremti pogrindžio Bažnyčią“.
Prelatas Putrimas talkino vyskupui įkurti pirmąją sielovados raštinę, kuriai sąmoningai pasirinktas Niujorkas, kaip svarbų pasaulinį centrą, – čia juk įsikūrusi ir Jungtinių Tautų būstinė. „Interneto dar nebuvo, viskas buvo rašoma laiškais. Telefoniniai ryšiai su Lietuva buvo griežtai kontroliuojami“, – prisimena kunigas. Vyskupai Deksnys ir Brizgys savo patirtimi labai padėjo tėvui Pauliui pradėti savo tarnystę.
Išsilaipinimas „Mėnulyje“
1987 metais rugpjūtį Žolines vyskupas Baltakis pirmą kartą nuvyko į Rytų bloką aplankyti Punsko ir Seinų kraštą. Sunku pasakyti, kas tuo metu buvo sunkiau, lietuvių katalikų vyskupui gauti vizą į Lenkiją, ar žmogui išsilaipinti Mėnulyje. Žinių dėl vizos išdavimo teko laukti iki pat numatytos kelionės išvakarių. „Tik aštuntą vakaro tėvas Paulius sulaukė skambučio iš Lenkijos konsulato Niujorke, jį pakvietė atvykti ir išdavė vizas“ – pasakoja prelatas Putrimas, lydėjęs vyskupą šioje kelionėje.
Varšuvoje muitininkai visą valandą kvotė vyskupą, o kai galiausiai paleido, delegacijos niekas taip ir nepasitiko. Tik paskambinę į kuriją keliautojai sužinojo, kad vietos vyskupas, pats kvietęs aplankyti Punsko ir Seinų, dar nebuvo gavęs Pauliaus Baltakio laiško, išsiųsto prieš tris savaites. „Tai buvo labai svarbi kelionė – lietuvis vyskupas pirmą kartą apsilankė Seinų krašte prie Lietuvos sienos“, – anot prelato, tai buvo rimtas smūgis saugumiečiams, kurie darė viską, kad pakenktų kelionei.
Kitą dieną visų nuostabai vyskupas jau buvo Punske. Kadangi telefoniniai pokalbiai buvo sekami, svečiai iki išnaktų važinėjo po kaimus, belsdamiesi į langus ir žadindami žmones, pranešdami apie vyskupo viešnagę. Žinia neįtikėtinai greitai pasklido iš lūpų į lūpas. „Žmonės labai iškilmingai pasitiko vyskupą, šventėme Žolines – gerai prisimena prelatas Putrimas. – Pirmą kartą Lomžos vyskupas pasakė: „Jūs stovite ant savo žemės. Gerbkite savo kultūrą ir kalbą.“ Taip pradėtas laužyti ledas tarp Rytų ir Vakarų. Vyskupas nuvyko ir prie Lietuvos sienos, tačiau prisistatė saugumiečiai, kurie neleido labiau prisiartinti.
Išeivija vyskupo Pauliaus raginama labai stipriai įsijungė į dvi šventes – 1984-aisiais minėtą šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų ir 1987 metais vykusį Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. „Vyskupas sujungė išeiviją ir vienijo mus su Lietuvos Bažnyčia. Čia svarbų vaidmenį atliko ir šv. popiežius Jonas Paulius II“ – teigia dabartinis išeivių sielovados vadovas.
Kun. Astijus Kungys OFM: „Jam nebuvo svetimų“
Pranciškonas
Apie 1990-uosius pirmą kartą atvykęs į Niujorką sutikau vyskupą Paulių Baltakį tarp Amerikos pranciškonų, buityje, kasdienybėje. Kadangi tuo metu vyskupas vadovavo Lietuvių katalikų religinės šalpos fondui (LKRŠ), broliai jam buvo skyrę atskirą darbo kambarį. Man padarė didžiulį įspūdį jo kuklumas: atvažiuoji į Ameriką, išsivysčiusius Vakarus, ir sutinki tokį paprastą, nuoširdų žmogų. Negaliu sakyti, ir Lietuvos vyskupai po tarybinių metų išbandymų taip pat buvo jautrūs. Aš labiau pažinojau vyskupą Antaną Vaičių, tai jis išties buvo ganytojas –tėvas, mokėdavo įsiklausyti.
Vyskupas Baltakis, 1984-aisiais paskirtas visų užsienio lietuvių vyskupu, aplankė visas lietuvių parapijas pasaulyje. Pasiekė ne vien Europą, Aziją ar Naująją Zelandiją, bet apsilankė ir Rusijoje – Novosibirske ir kt. Tačiau kiekvienąsyk, kai būdavo neišvykęs, visada dalyvaudavo maldose kartu su broliais. Vyskupas yra maldos žmogus.
Man buvo gana neįprasta, kai pavalgius matydavau, jog vyskupas pasiima savo lėkštę ir nuėjęs į virtuvę ją išplauna. Įstrigo faktas, kad vyskupui Baltakiui buvo visiškai natūralu, jog vienuolyno viršininko žodis turi būti paskutinis. Broliai jo niekada nevadino „ekscelencija“ – paprastai visada kreipiasi „tėve Pauliau“, o prie žmonių dažniausiai – „vyskupe Pauliau“. Santykiai visada išliko broliški.
Kita charakteringa detalė, daug pasakanti apie vyskupą. Kai jis baigė eiti išeivijos lietuvių vyskupo pareigas, turėjo visą teisę įsigyti butą, turėti sekretorių, savo kontorą ir gyventi savarankiškai. Tai visai įprastas dalykas tarp vyskupų ar kardinolų, kurie nebegrįžta į vienuolinę bendruomenę. Vyskupas Baltakis, vos baigęs savo tarnystę, iškart atvažiavo į Kenebunktportą, gavo čia celiukę ir gyveno toliau kaip kiti broliai.
Pastaruoju metu prastai mato dėl nesėkmingos kataraktos operacijos, tačiau kaskart nustebina atsiųsdamas ranka rašytą laišką ar sveikinimą. Puikiai naudojasi kompiuteriu, tačiau sveikinimo laiškus visada rašo ranka.
Man vyskupas Paulius kelia pagarbą pirmiausia kaip žmogus. Bet kartu ir stipriai Dievą pamilęs… Jo pašaukimas susiformavo Belgijoje, kur baigė kunigų seminariją ir tapo kunigu. Vėliau buvo paskirtas į parapiją Troškūnuose ir ten sutiko pranciškonus.
Atvykęs į Torontą, išliejo Dievo meilę ten gyvenusiesiems. Niekada neakcentavo tradicijų, lietuvybės ar katalikiškumo, laukiamo stebuklo – sugrįžti į tėvynę. Ne. Jis ugdė žmones labai praktiškais dalykais, ne vien pamokslais, – labiausiai bendravimu. Įkūrė „Aušros“ klubą – sporto mokyklą. Šalia Toronto broliai nupirko žemę prie didelio ežero ir ten jo iniciatyva išaugo stovyklavietė, kurią pavadino „Kretinga“. Siekė, kad išeivijos jaunoji karta ne tik nenutautėtų, bet ir augtų tikėjime. Matėme, kokios Pirmosios komunijos šventės, kitos iškilmės.
Užaugęs didelėje šeimoje, ir vienuolyne būdamas kūrė šeimą. Jam nebuvo svetimų. Todėl visi išeivijoje jį labai mylėjo, nepaisydami pasitaikančių nesutarimų. Vyskupas labai skaudžiai išgyveno, kai, mažėjant lietuvių bendruomenėms, būdavo uždaromos bažnyčios, kai grupė pagyvenusių lietuvių nebesugebėdavo išlaikyti maldos namų.
Pastaruoju metu jis minėjo, jog gyvena remdamasis tarsi dviem poliais: pirmiausia turi tartis su JAV vyskupais dėl parapijų uždarymo, džiaugėsi, kad Lietuvoje tuo tarpu gimsta ir auga nauji bažnytiniai judėjimai, pasauliečių grupės ir t. t. Jis įžvelgė Dievo veikimą – jei vienur gyvenimas apmiršta, jis atgimsta kitur.
Niekada negirdėjau iš jo lūpų jokių pretenzijų. Grįžęs kaip emeritas, atsisakė vairuoti automobilį. Niekada nenorėjo būti našta broliams. Man vyskupas Baltakis atrodo dar visai jaunas. Kai kurie broliai sudaro brandžių, solidžių, išminties kupinų vyrų įspūdį, o jis – toks jaunas. Nepasakysi, kad jam šito trūktų, tačiau jis bendrauja tarsi jaunas.
Sakau: „Tėve Pauliau, ar galiu užeiti po vakarienės?“ – „Jo, jo, užeik.“ Jis skaito, seka žinias, bet kai jo ramybės laikas, dažnai klauso muzikos. Sykį užeini, skamba klasika. Kitą sykį – jau lietuviškos charizmatinės giesmės. Tai žmogus, kuris viską supranta, nėra siaurų pažiūrų.
Vyskupas
Tapęs vyskupu, Baltakis rūpinosi ne tik lietuvių parapijų gyvenimu, bet ir bendravo su visais išeivijoje veikusiais ordinais bei kongregacijomis. Stipriausi tuo metu JAV buvo jėzuitai, marijonai bei pranciškonai, saleziečių centras buvo Italijoje. Jis jautė, kad jo pareiga lankyti ir paremti moterų kongregacijas, tačiau į jų reikalus nesikišo. Didžiausio dėmesio sulaukdavo pasauliečių organizacijos: Lietuvos vyčiai, Katalikių moterų draugija, ateitininkai… Ypač aktyviai dalyvavo skautų veikloje – dar būdamas kunigas, daugelį metų buvo jų kapelionas.
Baltakis skirdavo laiko ne tik kultūrinei veiklai, bet ir JAV, Kanados, Australijos lietuvių bendruomenių, kurios buvo tarsi savotiškos mažos valstybės, gyvenimui. Pavyzdžiui, JAV lietuviai svarstė, kokį poveikį galėtų padaryti tuometinei sovietų Lietuvos valdžiai. Jie kreipėsi net į JAV prezidentą, prašydami tarpininkavimo užtikrinti tikinčiųjų laisvę ir pan.
Vyskupas Paulius – gilios erudicijos, plačių pažiūrų žmogus, puikiai jautė visą išeivijos pulsą. Jo dėka pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimuose, kurie dabar vyksta Lietuvoje, visada dalyvaudavo daug kunigų. Katalikų Bažnyčia pasaulio lietuvių bendruomenėje užėmė labai svarbią vietą. Sakyčiau, kad didžioji mūsų išeivijos inteligentijos dalis atėjo būtent iš katalikų parapijų.
Svarbu ir tai, kad vyskupas Paulius buvo įtrauktas į JAV vyskupų konferenciją kaip tikrasis jos narys ir turėjo didelį autoritetą. Jo dėka, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, JAV vyskupai parėmė ne vieno mūsų kunigo studijas užsienio universitetuose. JAV katalikai labai daug prisidėjo prie Lietuvos Bažnyčios sustiprinimo ir kunigų paruošimo.
Religinės šalpos fondo vadovas
Kai vyskupas Baltakis perėmė vadovavimą LKRŠ fondui, darbuotojai praktiškai jau ruošėsi fondą uždaryti. Tačiau vyskupas juos paragino: „Pradėkime melstis.“ Ir Dievo malonė tikrai ėmė veikti. Žinoma, ir pats faktas, kad vyskupas tapo fondo vadovu, labiau atkreipė žmonių dėmesį. Mano galva, dabar fondas išsuka iš to dvasinio kelio – nebijau to pasakyti. Didžiausią dėmesį skiria apskaičiavimui, pragmatizmui, nepasitiki Dievu – darosi normalus, finansinis fondas. Anksčiau viskas rėmėsi pasitikėjimu Apvaizda. Vyskupas Baltakis sakydavo: „Duodam, šiandien Lietuva prašo, šiandien ir duodam. Jeigu reikės, Dievas papildys.“ Jie turėjo nedidelį nejudinamą rezervą, tačiau imdavo ir iš jo, bet, atėjus laikui, kasa visada pasipildydavo.
Dabar, man atrodo, įsivyrauja šio pasaulio logika. Tai nėra smerktina, bet kažkaip nejaučiama malonės veikimo, viskas apskaičiuota, procentai ir t.t. Religinėj šalpoj atsiskleidė, kad Dievas veikia, jei tu juo pasitiki. Jie beveik 100% finansuodavo visus poreikius. Dabar, žinoma, prašymų yra kur kas daugiau, bet viskas daug mažiau finansuojama.
Pirmoji komanda tikrai turėjo polėkį ir Direktorių taryba pasitikėjo vyskupu, nebijojo rizikuoti. Gyveno tarsi žydai dykumoje, turėdami manos tik tai dienai – pinigų būdavo tik tiems metams, ir tiek užtekdavo. Man tai įdomus fenomenas.
Ryšiai su Vatikanu
Vyskupas Baltakis ir dabartinis kardinolas A. Bačkis, kuris tuo metu dirbo Vatikane, buvo puikus tandemas. 1984-aisiais Baltakis priėmė vyskupo šventimus, nes, manau, Vatikanas atkreipė dėmesį, kad Lietuvai reikia naujo vyskupo. Tais metais šventėme 500 metų šv. Kazimiero mirties jubiliejų – tad buvo gera proga lietuviams suteikti naują postūmį. Tiesa, mūsų broliai Toronte gavo smūgį į paširdžius, žinodami, kad praranda tokį aktyvų kunigą.
Romos Šv. Kazimiero kolegija tuo metu buvo svarbus lietuvių kunigų centras. Daug ką sako faktas, kad čia gyveno ir dirbo visas jėzuitų žiedas: kun. Žilys, Bartkus ir kt. Esame maža tauta, tačiau turėjome aukšto lygio akademikų. Daug ką pasako pats faktas, kad Šv. Petro bazilikoje, Vatikane, yra Aušros Vartų koplyčia. Baltakis čia atvažiuodavo kaip į savo namus. Galime žavėtis lietuviais, sugebėjusiais sukurti tokias institucijas ir vykdyti tokią plačią veiklą, neturėdami nei savo krašto, nei vadovų. Juk turėjome net savo diplomatus, ambasadas.
Išmintinga ir veikli anos kartos inteligentija – nepaprastai svarbus visos tautos paveldas. Viso to žiedas, galim sakyti, yra vyskupas Paulius Baltakis, kuris kadaise įnešė didžiulį indėlį į visos išeivijos gyvenimą.
Parengė Monika Midverytė ir Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt
