IV eilinio sekmadienio homilija
Naujai išrinkti Seimo nariai, uždėję ranką ant Konstitucijos, prisiekia ištikimai tarnauti Lietuvai ir ginti Konstitucijoje įrašytas tautos vertybes. Tikriausiai, stebėjote, kaip naujai išrinktas Amerikos prezidentas D. Trampas, uždėjęs ranką ant jo motinos padovanoto Šv. Rašto, taip pat prisiekė ginti savo šalį ir jos žmonių konstitucines teises.
Mes, į Kristų tikintieji žmonės, taip pat turime savo Konstituciją – tai Šventasis Raštas. Priimdami Krikšto sakramentą, o vėliau Sutvirtinimą, mes sąmoningai įsipareigojome laikytis šios savo Konstitucijos. Mūsų Konstitucijos santrauką randame Evangelijos pagal Matą penktajame skyriuje, taip vadinamame Jėzaus kalno pamoksle. Šį sekmadienį pradedame analizuoti šią Jėzaus kalbą, kuri prasideda aštuoniais palaiminimais.
Verta atidžiai įsiklausyti, ką kalba evangelinė Konstitucija ir kokį gyvenimo būdą Dievas laimina. Kalno pamokslas prasideda aštuoniais Jėzaus palaiminimais: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai... romieji... gailestingieji...tyraširdžiai... ir t.t. Savo palaiminimais Jėzus nubrėžė kelią, kuriuo eidamas žmogus taps laimingas ne tik amžinybėje, bet ir čia žemėje. Todėl šiuos palaiminimus turime dažnai prisiminti ir apmąstyti, ar mūsų gyvenimas atitinka Dievo mintį.
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,3). Šis Jėzaus palaiminimas yra pats pagrindinis. Eilinis vargdienis laukia tik savo medžiaginio gyvenimo pagerėjimo ir jis viliasi, kad išrinkta gera valdžia gali įgyvendinti jo svajonę. Šiuo pasitikėjimu dažnai piktnaudžiauja visokio plauko gelbėtojai, kurie išrinkti užmiršta pažadus ir rūpinasi tik savo asmeniniais interesais. Kristus laimina tuos vargdienius, kurie savo viltis sudeda ne į gelbėtojus, bet kurie pasitiki Dievo meile ir gailestingumu. Tokie vargdieniai mes buvome 1991 m. sausio 13 – ąją, kai žinojome, jei Dievas mūsų neapgins, tai tikrai niekas šito nepadarys. Pasitikėjome, meldėmės ir laimėjome.
Didžiausias mūsų lobis turi būti ne milijoninės sąskaitos bankuose, bet mylinti ir visiems gero linkinti širdis. Pasaulio vaikams tai sunkiai suprantama, nes jie elgiasi visiškai atvirkščiai, nei mokė Jėzus Kristus. Jie mano būsią palaiminti, tai yra, laimingi, jei bet kokiomis priemonėmis susikraus daug medžiaginio turto.
„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Popiežius Pranciškus sako: „Liūdesys ir ašaros negali būti mūsų siekinys. Jėzus tikrai nelaimina tų, kurie nuolat verkšlena, kad jiems yra sunku gyventi. Palaimintas liūdesys yra tuomet, kai liūdime dėl savo ar kitų žmonių neištikimybės Dievui. Palaimintas liūdesys, kai nepraeiname abejingi, matydami kenčiančius žmones. Palaimintos ašaros, kai nuoširdžiai apgailime savo kaltes“.
„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“. Jėzus patyrė šio visą pasaulio niekšybę, kuri jį pasmerkė mirčiai ant kryžiaus. Jis girdėjo minios šauksmą „Ant kryžiaus jį“, bet į piktumą neatsakė piktumu, o tik meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“. Dievo meilės galia ir mes galime išlikti romūs net didelių išbandymų akivaizdoje. Tokį romumą per tardymus ir kalinimus Solovkų lageryje ir Vladimiro kalėjime išlaikė garbingasis Dievo tarnas arkivysk. Teofilius Matulionis, kuris nekeikė savo budelių, bet prašė, kad Dievas jiems būtų gailestingas.
„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, jie bus pasotinti“. Mūsų teisumas prasideda nuo to, kiek mes mylime ir darome gera. Teisūs Dievo Akivaizdoje esame kai mūsų sąžinė paliudija, jog gyvename ne dėl savęs, bet matome ir kitus. Mes labai trokštame, kad kiti būtų teisūs, bet dažnai būname atlaidūs sau patiems.“ (Pranciškus)
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“. Laimingi tie, kurie moka atleisti, kurie gailestingi kitiems, neteisia, bet bando suprasti kitą. Mums visiems, be išimčių, reikia atleidimo. Todėl Mišių pradžioje visuomet meldžiame sau Dievo gailestingumo. Jei mokame atleisti, tuomet esame palaiminti.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8). Tyraširdis yra tas, kuris bijo Dievo ir bėga nuo bet kokios nuodėmės. Tyraširdis, kuris į vyrą ar moterį nežvelgia, kaip į daiktą, kuriuo gali pasinaudoti, bet kaip į Dievo vaiką, kurį privalo gerbti ir saugoti.
„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“. Negali būti palaiminti, kurie sėja aplink apkalbas ir nesantaiką. Priešingai, kasdien kantriai sėjantys taiką yra tikrai palaiminti, jie yra tikri Dangaus Tėvo vaikai.
Paskutinį palaiminimą Jėzus skiria tiems, kurie yra persekiojami dėl teisumo ir Jo vardo. Laimina persekiojamuosius ir ragina juos džiūgauti, nes jų laukia gausus atlygis danguje.
Palaiminimų kelias – tai Jėzaus nueitas kelias. Tai kelias, kuriuo ėjo ištikimieji Jėzaus mokiniai. Prašykime Viešpaties malonės būti tais mažutėliais, kurie Dievo padedami, išlaiko ramybę, kuria taiką, priima Dievo gailestingumą, juo apdovanoja kitus ir kovoja gerąją gyvenimo kovą
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
