Darom/juosta




Vytauto Mačernio muziejuje – poeto eksponatai

1987 metais poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas poeto Vytauto Mačernio muziejus. Jame eksponuojamos poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai bei asmeniniai poeto daiktai. Medžiagą – eksponatus, nuotraukas – muziejui rinko, prisiminimus užrašinėjo kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, mokytojas Juozas Nėniškis, bibliotekininkė V. Garbenčienė ir kiti, kuriems buvo svarbu išsaugoti šiame krašte gimusio poeto atminimą.

1982 metais susibūrė V. Mačernio brolija, dėjusi visas pastangas, kad poetas, parašęs „praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“, nebūtų pamirštas kaip eilinis Žemės praeivis.

Sovietiniais metais egzistencialistinė, nuo žemės atitrūkusi, gyvenimo prasmės ieškanti V. Mačernio poezija buvo nepriimtina, valdžios ignoruota, ilgai jos neleista jokiuose literatūriniuose vakaruose skaityti, buvo netgi uždrausta. Tokį valdžios požiūrį lėmė ir tai, kad poetas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ketino emigruoti.

„Vytauts vėl yr gyvs“ „Praėjus ketveriems metams po poeto žūties nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, Romoje 1948-aisiais buvo išleista V. Mačernio poezijos knygelė „Vizijos“. Tuo pasirūpino iš Lietuvos karo metais pasitraukę lietuvaičiai, turėję poeto rankraščių, – 15 min. pasakojo B. Kleinauskas. – Lietuvoje pirmą kartą jo poezijos knygelė „Žmogaus apnuoginta širdis“ profesoriaus Vytauto Kubiliaus dėka išleista tik 1970 metais. Tuomet V. Kubilius atvyko į Šarnelę pas poeto mamą, grįžusią iš tremties.

Mama Elžbieta, pamačiusi sūnaus knygą, apsiverkė ir knygos priešlapyje įrašė „Vaka, musa Vytauts vėl yr gyvs“. Mama su rožančium ir šia knyga nesiskyrė iki gyvenimo pabaigos. 1982 metais išleista plokštelė „Sielos paveikslas“, kur jo poeziją skaito Valentinas Masalskis.

Žemaičių Kalvarijoje (4 km nuo poeto gimtojo Šarnelės kaimo) buvo surastos patalpos muziejui. Jos su V. Mačerniu nesusijusios. Poeto gimtieji namai Šarnelėje yra išlikę. Kažkada norėta juose kurti muziejų, bet ten gyvena V. Mačernio brolio Aloyzo sūnus. Jam tėvo namai brangūs, nenorėjo niekur keltis, todėl muziejus buvo įkurtas Žemaičių Kalvarijoje. Kraštotyrininkas K. Bružas, mokytojai Juozas ir Eugenija Neniškiai, buvusi Sedos gimnazijos direktorė Genovaitė Gricienė buvo pirmieji, surankioję ir užfiksavę V. Mačernio pėdsakus šiame krašte.

Visuomeniniais pagrindais ir lankytojų aukomis ne vieną dešimtmetį gyvavęs muziejus šiemet laukia nutarimo, paskelbsiančio jį Žemaičių Kalvarijos kultūros centro filialu – žinybiniu muziejumi.

Pirmiausia, pasak B. Kleinausko, bus imtasi autentiškų ir dabar labai jau trapių, pusantro šimto metų siekiančių poeto baldų restauravimo. Šiuos daiktus muziejui padovanojo V. Mačernio brolis Aloyzas, likęs gyventi tėvų namuose.

Mačernių šeimoje buvo gimę 13 vaikų, išgyveno 6 sūnūs ir dukra Valerija. Tragiškų mirčių šeimoje buvo daug. Pirmiausia 1938 metais mirė jaučio subadytas tėvas Vladislovas. 1948 metais miške buvo nušautas (o gal pats nusišovė) brolis Vladas, 1964 metais ežere nuskendo Antanas, 1974 metais mirė nuo vežimo nukritęs Jonas.

V. Mačernio poezijos gerbėjas, muziejaus gidas, V. Mačernio brolijos narys, Žemaičių Kalvarijos M. Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas B. Kleinauskas 15 min. pasakojo kaip jis pats pirmą kartą susidūrė su V. Mačerniu, prisiminė, kaip gal ketvirtoje klasėje su bendramoksliais mokslo metų pabaigtuvių proga iškylavo prie Šarnelės piliakalnio. Lakstydami miškelyje pamatė vienišą kapą. Aplinka nepriminė jokių kapinių. Tuomet iš mokytojų pirmą kartą išgirdo apie tragiškai žuvusį poetą. Įsiminė ir iš pakalnės lazda pasiramsčiuodama atėjusi sena, nedidukė, ilgu sijonu moteris. Tai buvo Vytauto motina (ji mirė 1972 m.).

„Vėliau mokytojas Juozas Nėniškis mus pasikvietė vykti į Šarnelę. Mes, vaikai, nelabai norėjom ten vykti, kažkokių poeto baldų tvarkyti“, – pasakojo B. Kleinaskas.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tragiškai 1944 metais žuvusį poetą teko skubiai laidoti tiesiog šalia namų, miške. „Juk buvo karas, miestelis evakuotas. Be to, jis dar gyvas būdamas mamai yra sakęs, kad jam ta vieta patinka. Ant to kalnelio gulėdavo dienų dienas ir žiūrėdavo į dangų. Jis ir dabar ten žiūri.

V. Mačernio brolija poeto atminimą dar 1982 metais labai jautriai yra įamžinusi po Šarnelės apylinkes, po mėgstamiausias poeto vietas išdėstytais akmenimis su eilutėmis iš jo septynių „Vizijų“. Šalia pasodinta ir po ąžuoliuką. Akmuo su žodžiais iš pirmosios „Vizijos“ žymi jo pradžios mokyklą, ketvirta „Vizija“ ženklina tėviškę.

Toliau šiame eilėraštyje poetas rašė: „Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,/ Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios./Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,/ Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.“ Šioje vietoje, kur gimė šios eilutės (ir apskritai, daugiausiai eilėraščių poetas parašė klajodamas po savo gimtinės laukus, pievas, miškelius), jis ir atgulė amžino poilsio, teturėdamas 23-jus metus.

Muziejuje nuo sienos žvelgia portretai žmonių, artimai susijusių su V. Mačerniu. „Tai profesorius, filosofas Vosylius Sezemanas, dar Vytauto Didžiojo universitete, kur V. Mačernis studijavo anglų kalbą, įsijungė į literatų veiklą, pranašavęs jam didžiulę filosofinę ateitį.

Žmonės, susiję su V. Mačerniu: V. Sezemanas, O. Milašius, V. Mykolaitis-Putinas, K. Bradūnas, E. Matuzevičius – Su Oskaru Milašium poetą siejo sielos bendrystė, bendras supratimas apie poeziją.

Vincas Mykolaitis-Putinas buvo tas žmogus, kuris, išgirdęs Vytautą skaitant savo poeziją viename iš literatūrinių vakarų, atėjo iš salės galo ir pareiškė: „Įsidėmėkit, tai bus didis poetas“.

Kazys Bradūnas – tai jo draugas, nuo studijų metų gerai pažinojęs Vytautą. 1991 m. pirmą kartą iš JAV su dukra atvykęs į Lietuvą, atvažiavo čia, pas V. Mačernį.

Pasak B. Kleinausko, K. Bradūnas yra atvežęs ir padovanojęs 1960 metais Čikagoje lietuvių išleistą V. Mačernio poezijos knygą. Į ją sudėti rankraščiais per Atlantą iškeliavę eilėraščiai.

Eugenijus Matuzevičius pastūmėjęs ir muziejų kurti, ir poeto atminimą įamžinti. Jie buvo pažįstami nuo gimnazijos laikų. Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, Eugenijus – Biržų. Pasirodo, tos gimnazijos bendravo, kūrybinius vakarus rengdavo.

V. Kubilius, išleidęs pirmąją V. Mačernio knygelę Lietuvoje, buvo taip pat baigęs Biržų gimnaziją.

Muziejus išsaugojęs 1971 metų plakatą, kviečiantį į poeto poezijos vakarą. Tik prieš metus Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji V. Mačernio eilėraščių knyga.

V. Mačernis savo poezijos stalčiuose nekaupė: „Jis, būdavo, parašo eilėraštį, perskaito, ir, jei kam patinka, padovanoja rankraštį. Toks buvo jo rašymo būdas. Eilėraščiai plito perrašinėjimo būdu. Taip jie ir išliko. Mes manome, kad Vytautas yra parašęs 214 eilėraščių, o 200 parašyti Šarnelėje, – 15 min. sakė B. Kleinauskas. – Niekur kitur jam nebuvo tokio įkvėpimo kaip gimtinėje. Gamta, kurioje dominuoja pelkės, sąžalynai, beržynėliai, krūmynai buvo jo prieglobstis. Beržynėlyje netoli namų jis net svečius priiminėdavo. Labai mėgo tas vietas. Pasivaikščiokite po Šarnelės apylinkes, kur tik išvysite mūsų padėtą akmenį, žinokite, ten poeto mėgiamos vietos.“

Niekur kitur jam nebuvo tokio įkvėpimo kaip gimtinėje. Gamta, kurioje dominuoja pelkės, sąžalynai, beržynėliai, krūmynai buvo jo prieglobstis.

Muziejus saugo 1944 metų sprogimo, nusinešusio Vytauto gyvybę, skeveldrą. Ji išimta iš tryliktosios Kristaus kančios kelio koplyčios sienos (sprogimas, nukritus tanko iššautam sviediniui, vyko netoliese). Ten žemaičiai pastatė medinę lentą, žyminčią poeto žūtį: „Če, spruogos artilerėjės sviedėniou, 1944 m. spalė 7 d. bova mėrtėna sožaluots poets Mačernis Vitauts“.

Keisčiausia, pasak B. Kleinausko, kad įvyko tik vienas sprogimas ir būtent jo skeveldra, įstrigusi į Vytauto kaklą, buvo lemtinga. „Tą dieną jis su draugais buvo susitaręs trauktis į Vakarus. Nuo 1943 metų rugpjūčio jaunimas išvyko iš Vilniaus ir išsislapstė po savo tėviškes: kad vokiečiai neišvežtų darbams į Vokietiją, taip pat bandydami išvengti paėmimo į rusų kariuomenę. Pasitraukę į atkampią Šarnelę, Žemaičių Kalvariją, sprendė, ką toliau daryti.

macernio.landyne.lt nuotr.


 

 

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode