Parama dėkojame




Sprogimas

J. Jurkus: „Sėkmės dykai nesitikėk“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuo pat ankstyvos vaikystės jis savo jėgas išbandė daugelyje sričių – dar aštuonmetis berniukas, o jau kerdžiaus padėjėjas... Bet didi vaikystės svajonė – būsiu direktorius. Ir ji išsipildė su kaupu – ne tik direktoriumi dirba, bet buvo ir Mažeikių rajono meras, Seimo narys. „Reikia tikėti savo jėgomis. Taip, visada pasitaiko ir nesėkmių, bet reikia nesustoti – tobulintis. Visada sakau: mokslas proto neduoda – mokslas duoda žinių“, – teigia UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus.

 

– Jau nuo mažumės Jūsų planai ir siekiai buvo ambicingi. Kokia buvo vaikystė?

– Gimiau Tauragės rajone, Staiginės k., daugiavaikėje šeimoje – mama ištekėjo už našlio su trimis vaikais, paskui gimė dar šeši vaikai, be to, mama išaugino ir vieną anūką. Tėtis turėjo prancūziško maišyto didikų kraujo, bet nebuvo gero charakterio. Vaikystė buvo sunki, nuo aštuonerių net šešias vasaras dirbau kerdžiaus padėjėju. Uždarbį atiduodavau mamai, bet skrupulingai skaičiuodavau, aš pats save apsirengdavau. Būdamas aštuonerių padėjau mamai ir karves melžti, mat dirbo melžėja. Pirmąjį veršiuką dešimties priėmiau, o ką daryti – kerdžius prigėrė. Dažnai jie man vienam palikdavo 150 karvių bandą, o jei dar visos sugyliuodavo. Bet jau būdamas gal penktokas mamai buvau pasakęs, kad, kai baigsiu mokslus, tikrai būsiu direktorius. 

– Sakėte, kad dirbdavote vasaromis iki vienuoliktos valandos vakaro. Ar nebijodavote grįžti namo?

– Mama klausdavo, ar nereikia pasitikti. Aš išdidžiai atsakydavau, kad nebijau. Reikėdavo eiti mišku, o dar brolis gąsdindavo ir kapinės šalimais. Imdavau bėgti – atrodo, kad kažkas tave vejasi. Tada dainuodavau. Kiek prisimindavau dainų, tiek visas iš eilės traukdavau, o paskui vėl iš pradžių. Visi sakydavo – tas Jurkiukas turbūt dainininkas bus. Tiesa, ir aš, ir sesuo dainavome „Dainų dainelėje“. Mama buvo balsinga ir tėtis, tai ir dainuodavome.

– Ar krėsdavote vaikystėje pokštus?

– Buvau judriausias mokinys klasėje. Ir po 40 m., kai susitikome, mane visi prisimena – tai varlę padėjęs kam, tai smeigtuką pakišęs, visokių velnių prikrėsdavau, tad kampuose dažnai stovėdavau. Aštuntoje klasėje buvau paleidęs gandą, kad vesiu klasės pirmūnę – portfelį panešiu, pamokas padėsiu ruošti. Šeimoje buvau pasiučiausias, bet mama su manim vargo neturėjo – jai buvau geriausias vaikas.

– Sakėte, kad traukdavote dainas, bet dainininko kelio nepasirinkote?

– Apsigalvojau paskutiniu momentu, sesuo pasirinko šį kelią, tik neseniai iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro į pensiją išėjo. Aš pasirinkau darbininkišką kelią – Klaipėdos profesinėje technikos mokykloje Nr. 14 įgijau šaltkalvio, laivų surinkėjo korpusininko specialybę. Kartu ir praktiškai susipažinau su darbu, nes vieną savaitę dirbdavome, o kitą savaitę mokydavomės – ir dar uždirbdavau. Įsidarbinau Klaipėdos laivų remonto įmonėje, siekdamas žinių, baigiau Klaipėdos K. Donelaičio vidurinę mokyklą. Nors ir vakarinis skyrius, bet taip griežtai mus ėmė, todėl ir aš savo darbuotojus, kuriuos siunčiu mokytis, spaudžiu, kad vidurkis būtų 7, jei nori gauti paramą, ir tėvus informuoju. Sakoma – mokslas proto neduoda, tik žinių.

– Kaip turėjęs darbą uostamiestyje atsidūrėte Mažeikiuose?

– Kai neįstojau į pedagoginį institutą studijuoti geografijos ir fizkultūros, buvau pašauktas į sovietinę armiją. Grįžęs nuvažiavau į Klaipėdą, siūlė ir aukštesnes pareigas, bet sunku buvo su gyvenamuoju būstu, vien bendrabučio 5 m. reikėjo laukti. Žmonelė gavusi paskyrimą dirbo savo gimtuosiuose Mažeikiuose. Svainio paragintas įsidarbinau Pabaltijo spec. montavimo valdyboje šaltkalviu montuotoju, vėliau brigadininku, padalinio vadovu, o už darbą statant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą užsidirbau Garbės ženklo ordiną.

– Jūs taip gražiai vadinate – žmonelė. Kaip susipažinote?

– Žmonelę sutikau Klaipėdoje, ji buvo IV kurso pedagoginio technikumo studentė, o aš vakarais mokiausi vidurinėje. Visada merginas užkalbindavau, 1973 m. sausio 6 d. užkalbinau ir Birutę – susipažinome ir po šiai dienai kartu. 1974 m. rudenį susituokėme – aš į armiją, ji į Mažeikius – velniškai daug metų kartu. Jeigu reikėtų vesti antrą kartą – tą pačią moteriškę pasirinkčiau. Ji visada mane palaikydavo ir palaiko.

– Kuris daugiau laiko skiriate šeimai?

– Žmonelė šeimai daugiau laiko skiria – reikia tai pripažinti. Buvome jauni, abu dar neakivaizdžiai studijavome – Birutė Šiaulių pedagoginiame institute, aš Mažeikių politechnikume įgijau techniko statybininko specialybę. Šito nepakako – dar Kauno politechnikos institutą baigiau (inžinieriaus mechaniko specialybę), o ir vėliau universitete apsigyniau ekonomikos magistrą. Be to, daug laiko atėmė ir vadovaujamas darbas – generalinio direktoriaus pavaduotojas privačioje „Inkomi LM“ įmonėje, generalinis direktorius UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, jau nekalbant apie darbą Seime.

– Kada Jūsų kelias ėmė sukti į politikos vingius?

– Dirbdamas Pabaltijo spec. montavimo valdyboje įsisukau į visuomeninę veiklą – buvo išrinkę neetatiniu partorgu, prikėliau komjaunuolių sportinį gyvenimą  – žodžiu, kur buvo blogai, siųsdavo mane. Gal dėl to mane pastebėjo ir 1987-aisiais buvau išrinktas Mažeikių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1990–1995 m. dirbau Mažeikių miesto meru. Visada prisiminsiu 1991 m. įvykius. Gaila buvo jaunuolių, kurie tokiu įtemptu metu buvo šaukiami į sovietinę armiją. Kartu su komisaru ieškojome būdų, kaip juos išsukti, kad nors pusmečiui būtų atidedama tarnyba. Tada gal tik du savanoriai rusai išėjo.

– Buvote maksimalistas, nebijantis išsakyti savo nuomonę. Ar saugiai jautėsi Jūsų artimieji?

– Kai 1991 m. vyko sausio ir rugpjūčio įvykiai, buvau meras, nepartinis. Kaip jaustis mano šeimai, kai naktį skambina į namus ir žmonai sako: „Mokytoja, susirink vaikus ir dink, galas tai vyriausybei ir tavo merui. Jam antrankiai ruošiami ir kelias į Sibirą.“ Jaunas buvau, pasakydavau tai, ką galvodavau, be to, ir tas dvasinis pakilimas. Gal todėl buvau iškeltas kandidatu ir į Aukščiausiąją tarybą.

– Tiek kai buvote meru, tiek Seime rūpinotės Mažeikių gerove...

– Man būnant meru beveik visą miestą išasfaltavome. Prisimenu, kadencijos pradžioje tebuvo 30 asfaltuotų gatvių, o perdavėme, berods, 95 – padėjo geri santykiai su naftininkais, gal prisidėjo ir jaunatviškas apsukrumas. Galiu pasidžiaugti, kad man būnant Seimo nariu pavyko daug ką Mažeikiams „išmušti“ – tai ir policijos komisariato naujas pastatas, ir Žemaitijos gatvės sutvarkymas, valymo įrengimai, gavau pradinę sumą iš tuometinės AB „Mažeikių nafta“ išpirkti kultūros centrą. Gal todėl pavyko, kad aš naudojausi Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento A. M. Brazausko palankumu, Mažeikiuose palaidoti jo proseneliai Gedraičiai, o aš padėjau surasti kapą, pertvarkyti paminklą.

– Kas jums yra šeima?

– Šeima yra pats brangiausias turtas ir, jeigu aš paskutiniu laiku nedalyvauju rinkimuose – tai lėmė šeimos balsas. Gal gerai, gal blogai, šeimoje buvau įvedęs demokratinį balsavimą, pralošdavau 8 prieš 1. Man balso neduoda. Maniškė visada pradeda ašaroti, kai iškeliama mano kandidatūra, tada ima skaičiuoti, kiek per vedybinius metus namuose nebuvau – susideda nemažai metų.

Turiu dvi mergeles, dukras, abi labai gerai mokėsi. Mama mokytoja – tai abi dukros irgi baigė pedagoginį. Man reikėjo mokytis vakarais, todėl  dukrų norus eiti dirbti greitai atgrasiau, net pažadėjau paimti diržą. Dabar jos džiaugiasi – mažoji net tris institutus baigė. Vyresnioji mokytojos darbą iškeitė į šeimos verslą. Beje, ir viena anūkė studijuoja psichologiją, iš viso turiu tris anūkus, o gegužės mėnesį dar vienas ateis į šeimą. 

– Šeimoje dukros, o ir anūkas tik vienas – galima sakyti, moteriška kompanija ima viršų. O kaip Jono Jurkaus pavardė?

– Nors neturiu sūnų, bet anūkus buvau išmokęs, jeigu norite iš senelio gauti pinigų, kad kur nors senelis nusivežtų, kad galėtumėte su seneliu išdarinėti, ką nori – jie pavardes keisdavo staigiai. Būdavo, paskambinu anūkui, vykstančiam pas mane į svečius, ir klausiu, o kas čia važiuoja. „Na, aš, Arnas Olšauskas, ir Olšauskai.“ Sakau, kad nepažįstu tokių – „Ai, seneli, žinai, aš jau Jurkus“. Jaunesnioji anūkė sunkiau pasidavė, bet, kai kartu su kitais norėjo likti pas mane, pasidavė ir savo tėvui pareiškė, kad ji Jurkutė.

– Su jumis anūkams nenuobodu.  Ką veikiate kartu?

– Santykiai geri. Visi po dvi, tris valandas žaidžiame vasarą krepšinį. Ir dar kartais aš „užmetu“ jiems (nurungiu, – aut. pastaba). Būdavo, anūkas apsibliauna ir nueina, po kiek laiko ir vėl ateina prašytis žaisti. „Aš tau nepasiduosiu“, – sakau. Matau, kai jau vaikui visiškai, tai retkarčiais nusileisdavau. Tada vaikšto pasipūtęs kaip gaidys. Varome ir su dviračiais kartu pasivažinėti. Aš visą gyvenimą sportavau.

– Kokiu sportu užsiėmėte? Kokie pasiekimai?

– Pradėjau sportuoti besimokydamas Klaipėdoje. Ne kartą tapau Klaipėdos miesto čempionu, prizininku, Lietuvos jaunimo „Žalgirio“ draugijos 5 km kroso čempionu, 3 km bėgimo su kliūtimis laimėtoju ir kt. Sukaupiau per 100 įvairių diplomų, tarp jų ir „Geriausiam Mažeikių rajono lengvaatlečiui“ – mat esu buvęs daugkartinis Mažeikių r. įvairių daugiakovių, krosų čempionas, prizininkas.

– Ar šeimoje skirstote darbus į moteriškus ir vyriškus?

– Žiūrint, kokiais klausimais. Kai kurie ūkiniai priklauso man. Šiaip mes neskirstome darbų, nebijau nei moteriškų darbų. Tik maisto neruošiu, bet pripratinau anūką gerti pieną. Dabar jam 18 m., turi pas mus litrinį puoduką, kai jis atvyksta, močiutė turi pasirūpinti, kad turėtume porą litrų pieno ir meduolių. Tam „krūzui“ gal 16 m. Saugom jį, kai ves – padovanosim.

– Tai kaip tas pieno gėrimo mokymo procesas vyko?

– Prisimenu, geriu pieną – pasidaužau krūtinę, pasičiupinėju rankų raumenis. Pakviečiu anūką, jam tada gal 3 ar 4 metukai buvo, kad raumenis pačiupinėtų, ir sakau: „Tu negerk, nes paskui senelį nugalėsi.“ O jis: „Kaip nugalėsiu?“ Sakau: „Pieną gersi, stiprės raumenys, aš paskui tavęs nė paristi negalėsiu.“ Jis žiūri žiūri, o aš išgeriu, vėl įsipilu, dar pačiupinėju raumenis, vis krūtinę pasidaužau. Jis tiesia rankelę prie puoduko, aš tam taukšt per ją. „Mama, močiute, senelis mane skriaudžia“, – ir kapt už to pieno, žiūkt į vidų, ir dar įsipylė.

– Koks jūsų laisvalaikis? Kaip atsipalaiduojate?

– Kartą ar dvejus per metus išvykstam poilsiauti tai su vaikais, tai su draugais. Daugiau maniškė yra iniciatorė kažkur išsitempti. Mėgstu pasiklausyti lietuviškos muzikos tiek didžiosiose arenose, tiek Mažeikiuose. Nepatinka tie kniaukiantys angliškais balsais. Man primena laikus, kai mes stengdavomės rusiškai – tai dabar stengiasi angliškai. To vidurio nesurandam.  Su malonumu klausausi Džordanos Butkutės, Vytauto Šiškausko, Edgaro Lubio, visada žiūriu „Duokim garo“. Yra ir fizinio darbo, prie namo turime 18 a žemės – reikia ir tą ūkį tvarkyti. Daug ką modernizavau kaip tikras šilumininkas. Mėgstu pasėdėti prie židinio ir paskaityti knygas, spaudą. Galiu pasigirti, kad skaitau be akinių, nors turiu diabetą.

– Koks jūsų charakteris? Ar gyvenime yra buvę klaidų?

– Turiu truputį karštoko kraujo – užsidegu, galiu iškoneveikti, o jaunystėje ir prilupti galėdavau, bet apsisukęs vėl kalbu normaliai. Matyt, tai nuo protėvių atėję. Jaunystėje net nepajusdavau, kaip būdavau jau kažką „parmetęs“ – žiūriu, jau guli ant grindų. Su tuo lyg ir išmokau tvarkytis. Kolektyve žino, jei direktorius ir stipriai išrašė pipirų, gal vėliau ir patrauks per dantį, bet dešimt kartų nebaus. O klaidų – kas jų neturėjo. Nebijau pripažinti, kad klydau, ir nėra problemos atsiprašyti. Aišku, tai nėra malonu, bet negali visada savęs laikyti teisuoliu, nes ne visada taip būna.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Daugiau optimizmo, mažiau pesimizmo. Per tuos nepriklausomybės metus, nežiūrint visų nepriteklių, tie, kurie nori, gyvena daug geriau, laisviau. Tik mes labai mėgstame padejuoti. Taip, yra dalis socialiai remtinų, taip, yra ir degradavusių, bet šiaip norintis žmogus visada atras savo vietą gyvenime. Viską gali pasiekti daugiau įdėdamas savo pastangų. Labiau pasitikėkim savim, savo artimaisiais. Daugiau tikėti savo sėkme, o ne žiūrėti į kitus.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode