Darom/juosta




Lucasas: kairiųjų tyla dėl Kremliaus neokolonializmo – stulbinanti ir gėdinga

edwardlucasĮsivaizduokit, kad Britanija, vadovaujama autoritarinio lyderio, išsiilgusio praeities šlovės, bando atkurti savo imperiją. Tai gali apimti ekonominių svertų išnaudojimą, bandymą panaudoti anglų kalbą (jos britiškąją versiją) kaip kultūrinės hegemonijos priemonę, pareiškimus apie gilų civilizacinį pranašumą ir piktnaudžiavimą anglikonų bažnyčios pasauline galia. Būtų pompastiškų kalbų apie Antrąjį pasaulinį karą ir pagiežingos propagandos, kaip Britanijos saugumui kelia pavojų nepaklusni buvusių kolonijų geopolitinė orientacija. Šią žinutę pabrėžtų kariniai grasinimai ir kitokios spaudimo formos.

Tiesa, praktines smulkmenas įsivaizduoti gana sunku. Tačiau lengva įsivaizduoti kairiųjų reakciją į šį įsivaizduojamą scenarijų ne tik Britanijoje, bet ir visur kitur. Kaip šalis, turinti tokią vergijos, bado, plėšimų ir genocido istoriją, drįsta gaivinti savo imperines ambicijas? Faktas, kad kuri nors šalis kažkada buvo Britanijos imperijos dalis – net jei tai galbūt atnešė jai tam tikros naudos – nereiškia, kad ji amžinai turės eiti geopolitinę baudžiavą.

Be to, Britanija yra pasirašiusi daugybę tarptautinių konvencijų, kuriose aiškiai nurodoma, kad šalys turi teisę į suverenius sprendimus dėl savo ateities. Netgi nuosaikieji visame pasaulyje būtų pasipiktinę Britanijos patyčiomis, savanaudišku požiūriu. Na, o radikalesnius kairiuosius ištiktų priepuolis.

Tai nėra hipotetinė situacija. Tai vyksta dabar: Rusija bando grasinti savo buvusioms kolonijoms – Ukrainai, taip pat Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. Maskvos siunčiama žinutė yra aiški. Nesate laisvos. Nesate suverenios valstybės. Kadangi esate dalis mūsų senosios imperijos, privalote atsižvelgti į mūsų rūpesčius ir prioritetus – dabar ir per amžius. Šie reikalavimai paremti pompastiškomis kalbomis apie Antrąjį pasaulinį karą ir pabrėžiami grasinimais (ir ne tik grasinimais) nutraukti dujų bei kitų išteklių tiekimą, taip pat kariniu spaudimu.

Visa tai neva pateisinama, nes Rusijos kultūrinė, kalbinė ir bažnytinė įtaka suteikia legitimumą jos geopolitinėms pretenzijoms. Šių šalių nepriklausomas politinis pasirinkimas dėl savo saugumo verčia Rusiją jaustis nesaugiai. Tai neleistina.

Taip išdėsčius situaciją, Kremliaus elgesys yra siaubingas. Rusų ir sovietų elgesys su kolonijomis ir pavergtomis tautomis buvo toks pat blogas savo pobūdžiu ir mastu, kaip ir viskas, ką Vakarų šalys darė Afrikoje, Azijoje ar Lotynų Amerikoje. Kultūros griovimas, dirbtinai sukeltas badas, okupacija, tremtis, stagnacija, izoliacija. Jokia nauda, kurią galėjo atnešti rusų valdžia, negali to nusverti, o juo labiau pateisinti dabartinę neokolonialistinę politiką.

Tačiau šiame realiame imperialistinio engimo pavyzdyje viso pasaulio kairieji keistai tyli – ar dar blogiau. Toli gražu nedemonstruodami solidarumo su buvusiomis ir esamomis imperializmo aukomis, pasaulio sąžinės sergėtojai, kaip patys save tituluoja, kaltina abi puses, keičia temą arba tiesiog stoja agresoriaus pusėn. Dalis to kyla iš instinktyvaus antiamerikietiškumo ir jo vyresniojo pusbrolio – antivakarietiškumo. Vingrios užuominos apie nepavykusius karus Irake ir Afganistane, pasaulinę finansų krizę ir kitas nesėkmes yra be perstojo kartojamos kaip pateisinimas.

Šiame argumente neatsižvelgiama į tai, kad nė viena iš šių klaidų nebuvo ukrainiečių ar kitos pavergtos šalies kaltė. Kodėl jos turėtų paaukoti savo laisvę dėl kitų klaidų – tikrų, pernelyg sureikšminamų ar įsivaizduojamų? Tas pats požiūris NATO plėtrą vaizduoja kaip Vakarų sąmokslą prieš Rusiją. Ignoruojamas faktas, kad buvusias pavergtąsias šalis į Aljansą įtraukė ne kokie nors ginklų gamintojai ir kiti lėlininkai. Jos prisijungė, nes bijojo Rusijos – ir ne veltui. Taip, šios šalys tikisi NATO ir ES gynybos ir solidarumo – kur kitur jos turėtų kreiptis?

Svarstant kitokiu kontekstu, toks aukų kaltinimas, tikslingas miglos pūtimas ir kaltininkų teisinimas siutina kairiuosius. Jie turėtų nukreipti savo moralinius prožektorius į save.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode